Agnė, 27 m. Laukimo ir gimdymo istorija

Mūsų antrasis sūnelis Vėjas gimė 2020 m. vasario 17-ąją. Nors mūsų mintyse jis gyveno daug ilgiau, pasibeldė vos tik pakvietus. Nėštumo testas, mano staigi nemiga ir gydytojos patvirtinimas – viskas liudijo apie mažytę ir tuo pačiu stiprią manyje užgimusią gyvybę. Jis dar prieš pradedant lauktis jau buvo Vėjas. Jo 2 metų broliukas, dar prieš nustatant lytį, taip pat jautė kad, bus brolis. Bendrai nėštumas man – nuostabus pilnatvės laikotarpis. Moteriškų galių apraiška. Laisvė būti savimi. 

Šįkart besilaukdama jaučiausi tvirtesnė, labiau pasitikėjau savimi ir savo kūnu. Daugiausia jaudinausi dėl to, kaip šį pokytį priims naujagimis. Mano kūnas tapo jautresnis – prasidėjo nugaros skausmai, pirmąjį trimestrą kūnas ėmė „traškėti“, „braškėti“, gana ryškiai jutau nuovargį. Svarsčiau, kaip aš gimdysiu, jei dabar vos judu. Vis tik nuo antrojo trimestro antros pusės ir trečiąjį trimestrą tarsi pajutau fizinių galių antplūdį. Be to, džiugino ir tai, kad šio nėštumo metu, skirtingai nei pirmojo, neturėjau bėdų su kylančiomis rūgštimis ir naktiniais lakstymais į tualetą. Šįkart mažiau domėjausi techniniais vaikelio priežiūros klausimais ir labiau rūpinausi savimi, ypač savo dvasine savijauta.  

Lankiau praktinius užsiėmimus nėščiosioms su dula. Ten sutikau nuostabiai spinduliuojančių mamų būrį. Ieškojau kelių girdėti savo kūną. Žadinti save. Geriau įsiklausyti, kas man patogu, ko aš norėčiau, kas yra mano stiprybė ir kuo aš tikiu. Skaičiau knygą „Bėgančios su vilkais“. Daug dainuodavau savo mažyliui. Kartu su vyresnėliu ir vyru glostydavom pilvuką, tyliai kuždėdavom Vėjui savo mintis. Nebūdavo lengva atsipalaiduoti ir „grįžti į save“ tuo pat metu auginant dar vieną mažylį, paskui jį visur lakstant ir atsakinėjant į gausybę klausimų. Be to, ruošėmės kraustytis į naujus namus. Reikėjo „susigaudyti“ laiką sau. Prieš pat nėštumo galą vis daugiau laiko praleisdavau vandenyje – vonioje ir baseine, kuriame lankiau nėščiosioms skirtus užsiėmimus. Nardydama užsimerkusi įsivaizdavau šiltame, lengvame rojuje – manyje – plaukiojantį savo mažylį. Tai mane stiprindavo ir atpalaiduodavo.

Nėštumo pabaigoje didžiausia dovana tapo keli maži ritualai – gimties marškinių ruošimas ir prausynos. Vyro lininius marškinius, kuriuos jis vilkėjo mūsų pagoniškų jungtuvių metu, daviau savo mamai ir anytai bei mudviejų močiutėms. Visos moterys juos išsiuvinėjo tarytum savo palaikymo, kolektyvinės patirties, jėgos ir meilės ženklą. Šiuos marškinius vilkėjau per prausynas, kuriose dalyvavo dvi nuostabiai mane palaikančios dulos. Po šio ritualo, pokalbių ir dainų jaučiausi mylima, palaikoma ir pasiruošusi priimti savo naująjį stebuklą bei artėjantį virsmą. Būdavo akimirkų, kai apnikdavo abejonės: ar pavyks pagimdyti, kaip svajojau, ar mokėsiu kvėpuoti, kur gimdyti geriausia. Tuo metu stengdavausi paleisti tą dvejonių gumulą, užplūdusias baimes ir labiau pasitikėti savo vaikeliu. Jis pasirinks geriausią dieną jam gimti, o aš būsiu su juo.

Sąrėmiai prasidėjo, kai iki numatytos gimdymo datos buvo likusios dar 3 dienos. Nesupratau, ar jie jau tikrieji, ar paruošiamieji. Nuo pat pradžių maniau, kad gimdymas įvyks anksčiau (gal kad pirmagimis irgi pasibeldė savaitę iki termino). Jau ryte pajaučiau tam tikrą spaudimą, veržimą, primenantį sąrėmius, bet nieko reguliaraus. Tik vakarėjant (apie 16–17 val.) žiūrėjau pro langą į saulę ir debesis, stebėjau jų kaitą, kai saulė leidžiasi ir slepiasi už debesų, ir tai man tapo tarsi gimdymo, trijų etapų vizualizacija. Tuomet daugiau supausi ant kamuolio ir ėmiau patikėti, kad jau šiandien vyksta mūsų pradžia ir nebeilgai kvėpuosiu už mus abu. 

Visą laiką susirašinėjome su dula, užmigdžiau pirmagimį ir su vyru žaidėme stalo žaidimus. Apie 22 val. sąrėmiai ėmė stiprėti. Gera buvo justi dulos palaikymą ir šiltas mintis, o susitikti susitarėme jau ligoninėje. Sąrėmiai sustiprėjo ir padažnėjo apie vidurnaktį. Tuomet pranešėme mudviejų su vyru mamoms, kad greitu metu reikės atvykti, o aš nuėjau į dušą, kuris labai maloniai malšino įtampą ir, atrodė, sutrumpindavo sąrėmius. Vėliau padėjo vyro masažas, kvėpavimas. Sąrėmius išlaukti nebuvo sunku, norėjosi kuo vėliau išvykti į ligoninę. Pasiėmėme gimdymo planą, jį kartu su vyru pasikartojome. Prieš pat paliekant namus, pabudo vyresnėlis. Prisiglaudžiau prie jo kelioms minutėms – gulint patirti sąrėmius išties pasirodė nelengva. 

Galiausiai išskubėjome į Santaros klinikas. Po 7 minučių jau parkavome automobilį.  Santaros klinikose gimdžiau antrą sykį. Tai šiek tiek gąsdino, nes pirmojo gimdymo metu nepavyko išpildyti to, ko norėjau – nubėgo vandenys, pernelyg anksti nuvykome į ligoninę ir ten pradėjo skatinti gimdymą, nors tam prieštaravome. Bent jau nuskausminamųjų išvengti pavyko. Tik nepavyko išvengti tos „mažos mergaitės sindromo“, kai sutinki, nes nesijauti tvirtai, manai, kad kiti labiau žino, kaip tau bus geriau. Sąrėmių metu sutikau gulėti, o kai netekau jėgų, sutikau panaudoti reples… Šių dalykų labai stengiausi išvengti.

Tikėjau, kad galiu ir man pavyks pagimdyti. Mano kūnas yra apdovanotas šia galia, kaip ir tūkstančių moterų, gimdžiusių vaikus visais amžiais – laukuose, pirtyse, ant žolės, ant smėlio, su pribuvėjomis ir visai vienos. Žinojau, kad jei man reikės pagalbos, man artimi žmonės – mano vyras ir dula – yra šalia. Turėjau tikslą – pasirinkti gimdymo poziciją pati ir pati pirma paimti į rankas naujagimį. Juk tai mano kūnas ir mano vaikas. Jis jau gyvena visus tuos mėnesius manyje ir ras kelią į mano glėbį, tereikia netrukdyti savo kūnui. Jis geriau už visas mano mintis žino, ką daro.

Su šiuo tvirtu tikėjimu aš įėjau į ligoninę, kurioje šaltai pasitiko personalas. 9 cm. Kateterio nereikia, nuleisti vandenų nereikia, patys nubėgs. „Sutvarkyti“ nieko nereikia. Ar galima gimdyti vandeny? Ne, abi palatos su vonia užimtos. Buvo liūdna išgirdus, jog gimdymas vandenyje neįvyks. Dar keli klausimai ir ėjome į palatą. Šalia jos pasitiko dar viena kova – palatoje gali būti tik vyras arba dula. Bet čia juk tik rekomendacijos? Taip. Kodėl neleidžiate? Tegul eina vienas, daug žmonių trukdys mažoje palatoje. Trukdys kam? Kieno čia gimdymas ir kam reikalinga pagalba?

Kai pasakėme, kad tai mūsų atsakomybė, galiausiai akušerė nusileido ir įleido abu. Užtikrinome, kad jai niekas netrukdys. Sąrėmiai buvo stiprūs. Vis laksčiau į tualetą, judėjau, sukau aštuoniukes ir bandžiau kvėpuoti. Mano mažylis jau buvo visai šalia. Priguliau tik trumpam – tonusų tikrinimas neužtruko ir vėl galėjau laisvai judėti. Akušerė vis klausinėjo, nuleisti vandenis, ar ne. Aš nenorėjau. Tegul nubėga patys. Dar palaukim. Dar truputį. Ir kai abejonės darėsi vis didesnės, paskutinio sąrėmio metu jie nubėgo! Valiooooo! Koks džiaugsmas.

Stangos buvo čia pat: aš atsiklaupiau ant lovos įstrižai. Rankomis laikiausi įsikibusi savo gyvenimo vyro. Užsimerkiau. Viskas gerai. Aplink mane žmonės buvo tarsi sulaikę kvapą, o aš buvau savyje, jaučiau savo sūnų slenkantį žemyn. Jis po truputį slydo, jau beveik buvo šioje žemėje. Man neskaudėjo. Galėjau stumti klausydama ne kažkokių nurodymų balsu, o savo mažylio, tuomet, kai jam buvo geriausia. Ir vienu metu pajaučiau, kad jo dalis jau čia, jo galvytė jau su mumis. Ir tada atėjo mintis – ugnies žiedas, pati plačiausia vieta. Jau pabaiga. Ir po akimirkos jis jau švelniai nuslydo ant lovos.

Aš pirmoji jį paėmiau į savo glėbį. Savo Vėją. Mūsų Vėją. Naują pasaulio gyventoją. Pamenu tą begalinę laimę ir negalėjimą patikėti šiuo stebuklu. Begalinį dėkingumą visatai, savo kūnui, savo vyrui ir visiems, kas buvo šalia. Didelis komplimentas iš akušerės Liudmilos po gimdymo buvo klausimas, ar negalvojome gimdyti namie. Aš galvojau visaip. Bijojau intervencijų, bijojau, kad neatsižvelgs į mano norus, bijojau nepagarbaus elgesio, bijojau pakenkti savo mažyliui ir sukelti rizikų. Bet, galiausiai, šviesios mintys ir pasitikėjimas savimi tas baimes nuvijo į šalį. Juk bijoti normalu. Bet šįkart išdrįsti atrodė svarbiau. Svarsčiau apie gimdymą Kaune ar kitoje ligoninėje, bet galvojau, kad juk man arčiausiai namų yra ši ligoninė, čia gimdyti man patogiau, nes noriu namo grįžti tą pačią dieną. Nenorėjau bėgti iš baimės, nes ši ligoninė pagarsėjusi intervencijomis, o kitur natūralaus gimdymo reitingai geresni. 

Mūsų Vėjas gimė 04.44 val. Lygiai po dviejų valandų nuo to laiko, kai ligoninės aikštelėje priparkavome automobilį.

Vėjas iš karto mokėjo žįsti. Mokėjo mūsų meilės kalbą. Nors jau buvome tėvai, atrodė, tarsi būtume susilaukę pirmagimio. Per pietus jau buvome savo namuose. Čia prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas ir naujos pamokos. 

Kiekvienai besilaukiančiajai labai norėčiau palinkėti rasti savo raktą, savo simbolius, savo jėgą ir pasitikėjimą moteriškumu. Gimdymas yra nepaprastai stipri patirtis. Nepaprastai natūrali. Mes esame pajėgios gimdyti. Leiskime mūsų mintims pailsėti gimdymo metu, rasti savo saugumo uostą. Paleisti viską ir atsiduoti stebuklingiems potyriams. Tikiu, kad nėštumas ir gimdymas yra mūsų galios, pasaulio magijos įrodymas. Tai – didžiulis virsmas ir nuostabi pradžia,  atverianti naujus horizontus bei įrodymas, kad esame pajėgios susidurti su naujais išbandymais. 

Dalintis:

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email

Skaityti:

Gimdymo istorija

Agnė 35 m. Liucijos gimimas

Žinia, kad laukiuosi, mane pasiekė likus dienai iki karantino Lietuvoje paskelbimo. Trečiojo vaikelio neplanavome. Lyg ir buvom pakalbėję, kad gana

Skaityti