Vaikelis buvo labai lauktas ir atėjo į šeimą tarpušvenčiu. Tačiau gyvenimas pasikeitė gerokai anksčiau – vos pastojus, per karantiną. Nuo tada atrodo, kad gyvenu kažkokį paralelinį gyvenimą, nes pasikeitė viskas ir iš esmės (žinoma, prie to prisideda ir viruso situacija).
Dar būdama pupelės dydžio, mūsų mergytė jau pradėjo „reguliuoti“ gyvenimą: nuotaikas, fizinę savijautą, atitinkamai laisvalaikį. Buvo nelengva pripažinti, kad taip ilgai lauktas džiaugsmas gali atnešti ir nemažai liūdesio, ypač nėštumo pradžioje, ir kaltės dėl to. Supratau, kokia jėga yra hormonai, nes jokių objektyvių priežasčių liūdėti nebuvo. Tiesą sakant, iki nėštumo retai patirdavau liūdesį, o jo metu priimti šį jausmą teko gana dažnai, ypač pradžioje ir pabaigoje. Antras trimestras buvo puikus, o trečią labai tempė raiščius, jau nekalbant apie diskomfortą dėl milžiniško pilvo paskutinėmis savaitėmis (nors priaugau vos 9 kg, visus, greičiausiai, ant pilvo).
Gimdymas truko apie 12 valandų, mergytė atėjo keliomis dienomis vėliau. Gimdžiau su vyru Santaros klinikose ir šia patirtimi esu patenkinta – buvo nuostabi gydytoja, kuri sunkiausiu momentu atkalbėjo mane nuo nuskausminimo. Dabar šiuo patarimu esu labai patenkinta ir labai savimi didžiuojuosi. Toks buvo mano planas, kurio laikiausi tik nuostabaus personalo dėka.
Į ligoninę atvykau, kai gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs 5–6 cm, sąmoningai kuo ilgiau laiko leidau namuose. Girdėjau, kad atvykus į ligoninę gimdymo veikla kartais aprimsta, nemaniau, kad man taip ir bus. Iškart patekau į gimdyklą ir buvau palikta dar 4 valandoms, kad atsivertų likusieji centimetrai. Deja, po 4 valandų paaiškėjo, kad gimdos kaklelis nuo atvykimo nė kiek daugiau neatsivėrė. Pasiūlė nuleisti vandenis, kad paspartėtų veikla, sutikau. Po poros valandų buvo atsivėręs tik 1 papildomas centimetras. Viena mane prižiūrėjusių gydytojų su akušere sakė, jog sunku prognozuoti, kada atsivers likusieji – gali greitai, bet gali trukti ir 5 valandas.
Tuo metu palūžau ir pasirašiau nuskausminimo epiduru dokumentus. Gerai, kad anesteziologo ieškančią akušerę pagavo kita gydytoja ir atėjo su manimi pasikalbėti. Patikrino per sąrėmį, jog jau pilni 7 cm ir audiniai minkšti, sakė, nebeverta imti epidūro. Jeigu norėsiu, galės nuskausminti du kartus kitu būdu – vaistais, kurie veikia pusvalandį, o liko gal kokios 2 valandos iki stangų. Sutikau. Pažadėjo grįžti po valandos, sugrįžo po pusantros. Ir tuomet pasakė, kad jau bene 9 cm atsivėrę, vėlu nuskausminimui, tuoj gimdysiu. Taip gydytoja „pratempė“ mane be nuskausminamųjų ir esu jai už tai labai dėkinga. Beje, beveik visą laiką man leido stovėti, nes taip buvo patogiau (sukau klubais „aštuonetus“), o gimdžiau ant šono.
Vis tik prireikė dirbtinio oksitocino, nes kai sugužėjo 5 medikai (trys gydytojai, ko gero, vienas jų rezidentas, akušerė ir seselė) jau priimti mūsų vaikelį, man vėl sulėtėjo gimdymo veikla. Audinius teko įkirpti, siūti, atsirado hemorojus. Liko dėkingumas savo kūnui ir pasididžiavimas juo. Ir, žinoma, džiaugsmas, šeimai pasipildžius nauju, labai lauktu šeimos nariu. Taip pat dėkingumas Santaros klinikų personalui, nes visi, pradedant akušere ir gydytojais, baigiant saugos darbuotoju, palydėjusiu iš ligoninės, buvo nuostabūs, supratingi ir paslaugūs.
Pirmos dvi savaitės po gimdymo buvo tikrai sunkios, nes nuo kažkokio atsiradusio sauso kosulio iširo siūlės. Be to, labai skaudėjo kirkšnis, net negalėjau ilgai stovėti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą, tad ir ėjimą į lauką. Dar vargino hemorojus. Galiausiai aplankė nelauktas „baby blues“, kai vyrui išeinant, kad ir trumpam, apimdavo jausmas, lyg palieka. Ašaros tikrai dažnai ritosi upeliais – vieną akimirką iš džiaugsmo, kitą – iš gilaus, gąsdinančio liūdesio.
Gerėti pradėjo trečią savaitę, o po mėnesio prašviesėjo akyse. Nustojau bijoti ir vaikelio verksmo, nes pirmomis savaitėmis galvodavau, kad vis kažką ne taip darau ar kažko nepadarau, graužė kaltė. Natūralu, padaugėjo kivirčų su vyru, nes abu nežinojome, kaip elgtis daugybėje situacijų, kas irgi nepagerino psichologinės savijautos. Po mėnesio tarsi įvyko lūžis. Pripratau prie naujos rolės, atsirado daugiau suvokimo apie kūdikio siunčiamus ženklus, tad ir pasitikėjimo savimi, daugiau ramybės ir dar daugiau džiaugsmo, smalsumo, kokia kelionė į save būnant mama laukia toliau.
