Žinia, kad laukiuosi, mane pasiekė likus dienai iki karantino Lietuvoje paskelbimo. Trečiojo vaikelio neplanavome. Lyg ir buvom pakalbėję, kad gana vaikučių, kad norime pakeliauti, pagyventi laisviau. Tik viduje, matyt, vaikelis visada buvo labai lauktas ir norėtas. Iš pradžių buvo šokas. Viskas atrodė neaišku – kyla kažkokia pandemija, pasaulyje vyksta kažkas negero, o čia dar vienas vaikas pakeliui. Tuomet susipakavome vaikus, daiktus ir išvažiavome karantinuotis į sodybą.
Grynas oras, sodybą supantys miškai ramino kūną ir mintis. Nėštumas buvo pakankamai lengvas ir sklandus. Labai palaikė tai, kad ir vyras be galo laukė vaikelio. Vis pakalbėdavome, kad bus sunku, bet kartu viską įveiksim, juk jau ne pirmas vaikas. Sunkiausia, turbūt, buvo suvaldyti savo hormonų siautėjimus ir nuotaikų kaitas nėštumo pradžioje. Pasakiau savo vyrui, kad būtų kantrus, kad čia mano hormonai, kad nereaguotų labai į mano audringus pasisakymus ir pasistengtų kantriai išlaukti. Buvo visko, bet iš esmės tvarkėmės, sakyčiau, puikiai. Kai jau visai stogas važiuodavo nuo užsidarymo ir nežinios, eidavome pasivaikščioti. Miškais, kaimo keliukais. Eidavome pakaitomis – aš išleisdavau vyrą, vyras –mane. Esu tikra, tokiu būdu išvaikščiojome daug emocijų. Pasivaikščiojus širdyje tapdavo ramiau. Pavasariop prasidėjo darbai sode. Tai – mano hobis. Dirbdama lauke pailsėdavau, jaučiausi pakylėta, tad antrasis trimestras buvo maloniausias.
Vis pagalvodavau apie gimdymą. Prisipažinsiu, su baime. Ankstesni mano gimdymai buvo staigūs, intensyvūs, tad bijojau pagimdyti namuose. Antrąją dukrą nuo sąrėmių pradžios pagimdžiau per šiek tiek daugiau nei valandą. Buvo nemažai baimės ir panikos, nes tiesiog bijojau nespėti į ligoninę. Per pirmuosius gimdymus nebuvo jokių paruošiamųjų sąrėmių, jokių vandenų nubėgimų, kūdikiai tiesiog kaip kometos į Žemę įlėkdavo. Na, o trečiojo nėštumo pabaigoje, likus geram mėnesiui iki gimdymo, prasidėjo skausmai, skausmeliai, sąrėmiukai. Supratau, kad jau artėja. Kūnas ruošėsi ramiai, lėtai, atėjo ramybė. Grįžome į miestą, arčiau civilizacijos. Turėjau nėštumą prižiūrinčią gydytoją, kuria labai pasitikėjau, pas ją ruošiausi ir gimdyti. Paskutinį mėnesį norėjosi pabūti viduje, nuo visų ir visko užsidaryti, kartais net nuo savo vaikų, ilsėtis, kauptis, ruoštis. Manau, tai yra visiškai normalūs kūno pasiruošimo gimdymui etapai ir viskas, ką moteriai reikia daryti, tai klausytis savo kūno ir leisti jam vesti. Atėjus gimdymo dienai, nuvažiavau pas savo gydytoją apžiūrai. Ji ramiai (ačiū jai už tai) pasakė grįžti namo, susikrauti daiktus ir atvažiuoti gimdyti. Tuo metu kaklelis jau buvo atsidaręs 4 cm. Jei būtų tai pasakiusi man dar būnant kabinete, manau, būčiau supanikavusi ir tai tikrai nebūtų prisidėję prie ramaus ir sklandaus gimdymo.
Buvome apkalbėję ir sutarę, kad gimdyme dalyvaus ir vyras. Pirmojo gimdymo metu nežinojau, ko tikėtis, antrojo – žinojau, todėl jaučiau dėl vyro įtampą – kaip jam šį kartą viskas pasirodys. Ar nebus per daug. Na, žinot, visos normalios moters mintys. Trečią kartą pasakiau sau, kad nesu atsakinga už kito žmogaus mintis ir emocijas, jis pats nusprendė dalyvauti gimdyme. Tai ir viskas. Aš turiu nudirbti didžiulį darbą, negaliu rūpintis dar ir tuo, ar mano vyrui kas nors nepasirodys šlykštu. Kai taip sau pasakiau, atėjo ramybė ir pasitikėjimas savimi. Ramų ramiausiai gydytoja prakirpo vandenų maišelį, nuleido vandenis, prasidėjo stiprūs ir intensyvūs sąrėmiai. Vyro prašiau, kad duotų man atsigerti ir ant galvos padėtų ranką. Nežinau, kodėl, tiesiog taip tuo metu norėjosi. O sau daviau uždavinį – kad ir kas bevyktų, KVĖPUOK… Susikoncentravimas į kvėpavimą man labai padėjo. Viską kuo puikiausiai jaučiau – ir galvytės užgimimą, ir petukų. Dar pora sąrėmių ir išplaukė mano Liucija su vandenimis.
Nuostabus, sveikas 4,2 kg kūdikėlis. Priminiau sau ir toliau kvėpuoti, dėkojau kūnui, kad taip gražiai susitvarkė.
Dažnai sakau, kad pagimdyti galėčiau nors ir dešimt kūdikių. Bet dar reikia užauginti, o čia jau prasideda visai kiti reikalai…
Sunkiausia man, kaip trijų vaikų mamai, yra skirti pakankamai dėmesio visiems vaikams. Tiksliau, kūdikis ir taip jį turi visą, tai uždavinys skirti laiko tik vyresniems vaikams, vis ką nors nuveikti su abiem kartu ar su kiekvienu atskirai. Kartais pavyksta, kartais ne. Tokiais momentais primenu sau, kad esu žmogus, turiu vieną galvą ir dvi rankas. Darau, ką galiu ir kiek galiu. Negaliu – nedarau. Tai – laikinas etapas. Kai mažiausioji paūgės, visi kartu galėsim daug daugiau dalykų nuveikti.
Kas pastiprina motinystėje dabar? Tai, kad jau žinau kūdikio raidos etapus, žinau, kad viskas praeina – ir geri, ir nemalonūs dalykai. Antroji dukrytė gimė su raidos sutrikimu, jos auginimas buvo ypatingai neramus ir kupinas streso. Todėl dabar auginti sveiką kūdikį man yra lengva, gera, keltis naktimis nesunku, žindyti – absoliutus gėris ir malonumas abiem. Žinoma, labai prisideda tai, kad vyras dirba namuose. Dažnai susimatom. Aš matau, koks nelengvas yra jo darbas, o jis puikiai mato, kad kūdikio auginimas nėra sėdėjimas ir nieko neveikimas. Manau, šeimose daug konfliktų ir nuoskaudų prisikaupia, kai moteris nesikalba su vyru ir susigalvoja, kad jai vienai labai sunku, ji vargsta, o visiems kitiems aplink lengva ir malonu, įskaitant ir jos vyrą. Kitaip tariant, užėmus aukos poziciją, viskas aplink ir atrodys varganai ir sunkiai. Kai į kasdienybę žiūriu su dėkingumu ir iš gausos pozicijos, lieka tik džiaugtis dėl to, ką turiu ir galiu. Vis primenu sau, kad laiminga mama ir žmona – laiminga šeima. Būtina skirti laiko tik sau, pabūti su savimi, savo mintimis, pamedituoti, sugrįžti į savo kūną. Kiekviena tą laiką sau turime susigalvoti ir susiplanuoti, koks jis bus. Aš, tarkime, kiekvieną savaitgalį, kai nuvykstame su šeima į sodybą, palieku vaikus vyrui ir ramia sąžine einu į pirtį. Ten taip pailsiu ir atsigaunu, kad užtenka visai savaitei.
Linkiu kiekvienai mamai rasti kokybiško laiko sau, atsikratyti nuolatinio kaltės jausmo, kad kažko nepadariau, mylėti save, leisti sau. O kalbant apie vaikus, viskas, ką mums reikia daryti, tai mylėti juos ir netrukdyti jiems augti. Kartais būna labai sudėtingų situacijų, visko pasitaiko. Tada reikia sustoti, priminti sau, atsiprašyti, pasikalbėti… Nesistengti būti tobulomis. Kalbėtis ir dalintis su kitomis moterimis, jei reikia. Man labai padeda tiesiog pokalbis su mama, drauge, vyru.
