Buvo pirmadienis, mano gimimo diena. Ryte vyras išėjo į darbą, o aš nusprendžiau likti lovoje ir ilsėtis, nes pasijutau peršalusi (ačiū Dievui, gimdžiau dar iki korona viruso). Be to, lynojo, buvo apniukę. Kas porą valandų vis pamausdavo pilvo apačią, taip tik vos vos. Vis dėlto paskambinau akušerei, susirašiau su gydytoju ir apibūdinau, ką jaučiu, bet mane nuramino, kad tai greičiausiai bus paruošiamieji sąrėmiai (buvo likusios dar 4 savaitės iki numatyto termino). Be to, viso nėštumo metu man dažnai mausdavo pilvo apačią, ypač kai pavargdavau, ir skausmas būdavo tikrai stipresnis nei gimdymo dieną. Dėl ankstesnių skausmų teko keletą kartų važiuoti į priimamąjį, bet gydytojai nieko blogo nematydavo ir išsiųsdavo namo. Pamaniau, kad, matyt, ir šį sykį nevyksta nieko rimto, tad ir nusprendžiau likti namuose.
Vis dėlto maudimas iki vakaro kartojosi. Susisiekiau su dula, pasakiau jai, kad labai nenoriu vėl važiuoti į priimamąjį. Bet ji mane įkalbėjo, vos sulauksiu po treniruotės grįžusio vyro, važiuoti pasitikrinti. Vyras turėjo grįžti 21 val. Sulaukti nespėjau, nes 20.30 val. pliūptelėjo vandenys :). Iškart prasidėjo ir stiprūs sąrėmiai. Išsigandau, nes per anksti, tik 36 savaitės… Skambinau vyrui, bet jis neatsiliepė (tuo metu po treniruotės prausėsi duše), tad parašiau žinutę. Vėl skambinau dulai, ji mane nuramino, ir, kadangi daiktus jau buvau susidėjusi iš anksto, patarė kol lauksiu vyro nueiti į dušą. Taip ir padariau. Duše dar vienas sąrėmis, bet vanduo ramino ir gaivino. Po pusvalandžio grįžo vyras. Truputį lakstėm ir panikavom, dėliojom dar vieną kitą trūkstamą daiktą. Vėl sąrėmis. Tada jau norėjosi kristi ant žemės. Laimei, prisiminiau pratimą ant gimnastikos kamuolio, kurį parodė nėščiųjų mankštos trenerė – pritūpus ir atrėmus nugaros apačią į kamuolį taip „važinėti“ kamuoliu aukštyn žemyn. Šis stebuklingas pratimas labai padėjo išbūti sąrėmį, bet jau laukiau, kada praeis ir galėsiu atsikvėpti. Praėjus bangai, lipome žemyn į automobilį. Pamenu, kelionė iki gimdymo namų buvo sunki, nes buvo bent pora sąrėmių, per kuriuos taip norėjosi judėti, atrodė, kad sėdėjimas vienoje vietoje tik didina skausmą.
Priėmimo skyriuje pamačiau gydytoją, kurios vedamuose kursuose lankiausi. Labai palengvėjo pamačius pažįstamą veidą, jau nerimo mažiau. Patikrino – atsivėrimas 5 cm! Ruošėmės į gimdyklą. Man ir toliau stipriai bėgo vandenys, o dar turėjome užpildyti kažkokius lapus – tuo metu buvo ir juokinga, ir šiek tiek net pikta :). Gimdykloje dar kartą matavo tonus, per sąrėmius prašiau vyro, kad vis stipriau rankomis spaustų man strėnas – tai apmalšindavo skausmą. Taip sunku buvo išgulėti, kad jau nebeiškentusi klausiau, ar negalėčiau judėti. Patikrino, pasakė, kad „tonai geri“, nuėmė prietaisus ir leido judėti. Gimdykloje likome dviese su vyru. Vėl griebiausi kamuolio. Praėjus bangai užėjau į koridoriuje tolėliau esantį tualetą. Praeidama pro „postą“ paklausiau akušerių ir gydytojos, ar galime prisileisti gimdykloje esančią vonią. Gavau sutikimą, pradėjome leisti vandenį. Tik staiga šokau nuo kamuolio ant keturių ir pajaučiau norą stumti. Tuo metu buvo 23 val. nuo sąrėmių pradžios ir vandenų nubėgimo buvo praėjusios tik 2,5 val. Vyras pakvietė medikus į palatą, pradėjau stumti.
Dulai taip ir neteko pamatyti paties gimdymo, su ja susitikome gimdykloje po visko praėjus keliolikai minučių. Personalas sakė, kad mano vyras puikiai atliko dulos vaidmenį, o aš tam tikrai pritariu :). Visą laiką labai palaikė, pakartodavo akušerių ir gydytojų žodžius taip, kad aš suprasčiau, nes tuo metu geriausiai girdėjau būtent vyro balsą. Pasakydavo, kaip pataisyti kūno padėtį, kad būtų lengviau, patardavo, kaip kvėpuoti. Esu jam nepaprastai dėkinga už ramybę tokiu svarbiu momentu, už palaikymą ir pagalbą.
23.17 val. įvyko susitikimas su mūsų mažyliu – išgirdome jo verksmą. Jam viskas gerai, įvertinimas pagal Apgar skalę – 10 balų, nors ir gimė 4 savaitėmis per anksti. Pamenu, vaikutis guli man ant krūtinės, o mane apima tokia didelė laimė, tokia euforija, kokios, atrodo, gyvenime dar nesu jautusi. Tą naktį net negalėjau užmigti, nors vyras vis ragino pailsėti. Tiesiog negalėjau nežiūrėti į šalia ramiai snaudžiantį savo stebuklą, niekaip negalėjau patikėti, kad, štai, mano pilvelio gyventojas jau čia :).
