Ermina, 28 m. Žindymo istorija

Mūsų pasąmonė veikia labai palankiai – esame užprogramuoti prisiminti praeitį pozityviau, nei kartais galbūt buvo. Taip ir su mano prisiminimais – ėmus galvoti apie savo žindymo kelią, kuris prasidėjo prieš septynis mėnesius, teko atsiversti nuotraukų galeriją ir ilgą susirašinėjimą su žindymo konsultante – oho, kiek kai kurie žmonės turi kantrybės, kad problemas prisiminčiau. Nes dabar atrodo, kad žindyti visada sekėsi taip pat – puikiai.

Dar nėštumo metu perskaičiau porą knygų apie žindymą, nors buvau įsitikinusi, kad tai natūralus procesas ir „kas gi čia gali nesisekti“. Bet jau gimdymo namuose sužinojau, kad mano speneliai įdubę, tad gavau antspenius, su kuriais taip ir nesusidraugavus ir truputį pasikankinus, mažylei pavyko pasikoreguoti spenelių formą pagal save.

O toliau viskas, kas ištiko grįžus namo per pirmus keturis mėnesius: atpylinėjimas ir pilvo pūtimas dėl liežuvio pasaitėlio – pasikonsultavus su specialistais liko tik laukti (laikas išgydė); užsikimšęs pieno latakėlis – išgelbėjo šildymas ir daaaug žindymo; reakcija į mamos maistą, pasireiškusi kraujuku išmatose; pakankamai lengvos formos refliuksas ir dar keletas smulkių „nelaimių“, kurios išsisprendė per porą dienų.

Visas šitas kokteilis dabar atrodo kaip vadovėliniai atvejai, kuriuos galbūt galėjau išsispręsti atsivertusi knygą. Bet man, pirmakartei mamai, skaudančia krūtimi ir verkiančiu naujagimiu šalia, tikrai ne skaitymas buvo galvoj. Kad žindymo nesklandumai iš tiesų greitai užsimirštų, reikia patikimo žmogaus, kuris, pirmiausia, nuramins, kad nesi blogiausia mama pasaulyje, o tada jau gelbės (ir, geriausia, kad tai nebūtų močiutė, kiekvienam nesklandumui iškilus turinti patarimą „patepti dantenas medumi“).

Dalintis:

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email

Skaityti:

Gimdymo istorija

Agnė 35 m. Liucijos gimimas

Žinia, kad laukiuosi, mane pasiekė likus dienai iki karantino Lietuvoje paskelbimo. Trečiojo vaikelio neplanavome. Lyg ir buvom pakalbėję, kad gana

Skaityti
Blogas

Intuicija motinystėje

Vaikai intuiciją turi nuo mažens, jie jaučia savo nuotaikas, bėga į tą pusę, kur jiems bus smagu ir gera. Taip gyvename iki tol, kol mus, žmones, pradeda auklėti tėvai, sistema, mokytojai. Suvienodėję mes tampame patogesni kitiems.

Skaityti
Blogas

Žindymas

„Žindymo akimirka – kai akys kalba, o širdis supranta – tai mūsų meilės kalba. Leisk man duoti, ką turiu, leisk

Skaityti