Apie antrą vaikutį svajojau dar tuomet, kai ir pirmo nebuvo! Spirgėjau, kad jis kuo greičiau ateitų, bet pirmagimė dukra dar vis nenorėjo manimi dalintis su broliu. Ji itin jautri ir prieraiši mergaitė. Ryšį su manimi labai stipriai palaikė per žindymą, kuris mums abiem buvo malonumas, taigi ir ciklas neskubėjo sugrįžti. Antrą kartą pastojau praėjus beveik dviem su puse metų po pirmo gimdymo, taip ir nesulaukusi menstruacijų. Vadinu tai stebuklingomis kalėdinėmis atostogomis, kurių metu dukrytė daugiau laiko nei įprastai praleido su močiute ir kitais artimaisiais, o mano organizmui tereikėjo šiek tiek suretėjusio žindymo ritmo, kad pagaliau įvyktų pirmoji ovuliacija. Aš tai labai aiškiai pajutau ir nuo pat pirmos pradėjimo dienos žinojau, kad antras žmogutis jau su mumis. Nors vyrui tuo patikėti buvo sunkiau, prašė dar kartoti nėštumo testą :).
Pirmasis nėštumas man tikriausiai buvo pats nuostabiausias etapas gyvenime. Jaučiausi nuostabiai ir pasąmoningai svajojau vėl sugrįžti į tą pačią būseną. Antrasis buvo kitoks. Ypatingai sunku pasidarė apie 4-5 mėnesį dėl prasidėjusios labai stiprios žindymo aversijos. O ir fiziškai buvo sunkiau, nes dukra reikalavo daug dėmesio ir nešiojimo. Todėl labai laukiau susitikimo su sūneliu, tikėdamasi, kad fizinio diskomforto bus mažiau.
Svajojau apie gražų gimdymą. Skaičiau daug įkvepiančių istorijų, dalyvavau dulų organizuojamose paskaitose (gaila, kad apie jas nežinojau besilaukdama pirmą kartą). Būdama tuose susitikimuose įgavau tikėjimo, kad gražus gimdymas gali būti realybė -–savo pažįstamų rate to nebuvau girdėjusi. Gimdyti pasirinkau su dula. Dula man suteikė ryžto gimdyti važiuoti iš Vilniaus į Kauną ir netgi gimdyti vandenyje. Jos buvimas leido man nebijoti savo pojūčių ir poreikių, leistis į gimdymo kelionę jautriai ir atvirai.
Pirmieji sąrėmiai prasidėjo atsigulus miegoti, apie vidurnaktį. Jie buvo nereguliarūs, nestiprūs, bet neleido ramiai pailsėti. Rytą aprimo, susitariau su dula susitikti vakare watsu sesijai. Bet gerokai popiet parašiau jai, kad tikriausiai jau važiuosime į kitą „baseiną“, nes vėl atsinaujino sąrėmiai ir jie jau kartojosi maždaug kas 5–8 minutes. Kauną pasiekėme apie 22.30 val. Bevažiuojant atrodė ir pamiršau, kad važiuoju gimdyti – reguliariai pamausdavo, bet tas skausmas buvo labai švelnus. Po apžiūros mus paliko priešgimdyvinėje palatoje, kurioje dar spėjau porą valandų nusnausti ir pailsėti, nes po praėjusios prastai miegotos nakties ir visos dienos su dukrele jaučiausi labai pavargusi. Kai jau lovoje išbūti dėl sąrėmių pasidarė nebekomfortiška, liko tik finišo tiesioji. Viskas greitai įsisiūbavo ir, vos spėjus prisipildyti, vonią, liko tik stangų etapas. Taigi, nors trumpam, bet spėjau į svajonių gimdymą vandenyje! Šiltas vanduo, pritemdytos šviesos, švelnūs ir palaikantys vyro, dulos ir akušerės žodžiai ir veiksmai sukūrė nuostabią atmosferą. 02.54 val. gimė Rapolas.
Tai, kad kartu buvo dula, gimdymo metu man leido visiškai atsipalaiduoti, galvoti tik apie savo pojūčius ir ateinantį vaikelį. Buvau labai dėkinga, kad ji kartu su vyru bendravo su personalu, vien žiūrėdama į mane suskaičiuodavo sąrėmių trukmę, pasakydavo kaip kvėpuoti ir vien nuo kvėpavimo pakeitimo, atrodo, tiesiog ranka nuimdavo sąrėmių skausmą, nepamiršo užfiksuoti tikslaus gimimo laiko ir net suspėjo nufotografuoti gražiausius momentus prisiminimui.
Grįžus namo su antru vaikeliu jaučiausi ypatingai gerai. Kartojau, kad jis į namus atnešė ramybę. Antrojo gimdymo patirtis mane labai įkvėpė. Abu su vyru labai norėjome dalintis šia istorija, pasakojome apie šį gimdymą kaip apie ypatingą potyrį savo besilaukiantiems draugams. Džiaugiamės, kad apie gražų gimdymą įkvėpėme svajoti dar kelias šeimas.
