Pirmojo vaikelio laukimasis buvo tarsi stebuklas. Pirmieji judesiai, suvokimas, jog manyje tikrai auga žmogus, ir tas susitikimo jaudulys. Prisipažįstu, kol neišvydau vaikelio, buvo sunku įsivaizduoti, kad visa tai iš tiesų vyksta. Laukimasis vyko sklandžiai, jaučiausi nuostabiai, kol vieną dieną nenuėjau į pasiruošimo gimdymui skirtus kursus. Tuo metu gyvenau ne Lietuvoje ir rinktis kitų kursų tiesiog nebuvo galimybės. Tai, ką juose išgirdau, buvo vien apie skausmą, jo intensyvumą ir ilgą trukmę, dar šiek tiek apie galimus nuskausminimo būdus, bet tai tikrai neramino. Supratau, jog gimdymas artėja, o aš kito pasirinkimo neturiu. Bet nenorėjau, kad man taip ilgai skaudėtų ir, tuo labiau, kad reikėtų vienų ar kitų intervencijų skausmui malšinti. Kelias dienas tikrai liūdėjau, nors prieš tai buvau tiesiog gerai besijaučianti, laiminga nėščioji.
Ir tada man į rankas pakliuvo knyga „Gimdymas su šypsena“, kurioje buvo daug pozityvių minčių ir būdų, kaip sau padėti, kai reikės. Įsiskaičiau į tai, kas joje rašoma. Griebiausi lyg skęstantis šiaudo. Praktikavau tai, ką skaičiau, kasdien vaikščiojau, taip gerindama ištvermę, ir vis labiau laukiau tos svarbiausios dienos. Neleidau sau dvejoti ir dėjau visas pastangas, kad mano gimdymas būtų natūralus. Gal tik 5 procentai manęs, likus porai savaičių iki gimdymo dienos, ėmė bijoti, dvejoti – o jei tai, apie ką skaičiau, konspektavau, praktikavau, netiesa? Tačiau kito pasirinkimo neturėjau. Supratau, kad turiu padaryti viską, kas nuo manęs priklauso. Ir viskas. Mažylę pernešiojau 9 dienas. Kalbėjausi su ja, kad atvykusi į šį pasaulį gaus daug saldaus ir gero pienelio (vis dvejojau, ar jo turėsiu, nes mano mama dėl įvairių priežasčių „neužkūrė“ pienelio gamybos).
Netikėtai vidurnaktį pilvelyje pajutau pirmuosius susitraukimus. Pažadinau vyrą, pasidalinau, kas su manimi vyksta, ir po valandos užmigau. Taip visą ateinančią dieną sąrėmiai priminė man, kad tai vyksta. Aš lengvai pavalgiau ir, pajutusi, kad noriu pajudėti, tradiciškai išėjau pasivaikščioti ir pailsėti. Vakare pajutau, kad sąrėmiai tampa vis reguliaresni, kartojasi kas 5-6 minutes ir jau atsiranda noras būti gimdymo vietoje. Kai nuvykome į ligoninę, po apžiūros mums pasakė, jog kaklelio atsivėrimas 2-3 centimetrai. Tikėjausi, kad bus šiek tiek daugiau, bet vis vien laikiausi plano ir dariau viską, ką reikia daryti gimdančiai moteriai. Mus nuvedė į paruošiamąją palatą, ten įsikūrėm ir prasidėjo darbas. Pajutau sąrėmio pradžią ir judėjau, kvėpavau, mintimis buvau čia, savo gimdyme, atsipalaidavau. Viskas vyko sklandžiai, nes priėmiau tai, kas ateina. Vyras buvo ramus. Klausinėjau jo, ar viską darau, kas parašyta konspekte. „Taip“, – patikindavo. O aš persijungiau nutilusią muziką ir vėl judėjau, tik vis lėčiau. Kartais atrodė, lyg noriu ant galvos atsistoti ir lyg to siekčiau, keistai atsirėmiau į lovą. Buvau pasiruošusi, kad kūnas pats diktuos, kaip judėti, bet kad taip – nesitikėjau. Nors ir buvo sunku ir jaučiausi pavargusi, bet tuo pačiu vis dar buvau savo gimdyme ir man buvo gera jausti, jog įvairios besikeičiančios mano būklės – tai normali gimdymo eiga. Norėjau prisėsti, bet kūnas pasakė, jog tai prieštarauja visiems gravitacijos dėsniams. Nusprendžiau nors ir labai lėtai, pasiramstydama judėti.
Taip man bebūnant vyras pasakė, jog kažkaip labai dažnai jau man užgniaužia kvapą, pasikvietėm akušerę, kuri po apžiūros nustebusi pakvietė mus į gimdyklą – atsivėrimas buvo 8 centimetrai! Man buvo įdomu, ar viskas vyksta taip, kaip turėtų. Atsivėrimas vyko maždaug vienas centimetras per valandą, kaip ir galėtų būti pirmąkart gimdančiai moteriai. Tai labai motyvavo. Teliko laikytis tų pačių principų. Nenorėjau prarasti nei vieno sąrėmio, kad jis nenueitų perniek, todėl kaip staiga įsitempdavau, taip staiga viską atleisdavau, nors visomis prasmėmis darėsi vis sunkiau. Jausmai pynėsi vienas per kitą – tai šalta, tai nėra oro, tai noriu pagulėti vonioje, tai visiškai to nenoriu. Gerai, jog šalia buvo pasitikintis vyras, man niekas netrukdė. Netrukus supratau, jog pagulėti vonioje visgi noriu ir tai padariusi supratau, kokia tai didelė palaima. Viskas pradėjo rimti, aš galėjau atsipūsti iki tol, kol pajutau, kad per ilgai taip gulėti negaliu, nes gimdymas lėtėja, sąrėmiai taip pat. Vidinis balsas sakė, kad tai negerai, laikas vėl pajudėti, nors tai ir reiškė atsinaujinsiančius pojūčius.
Mintis, kad viskas taip, kaip turėtų būti, arba kad jau tikrai netrukus susitiksim su savo mažyle, vedė į priekį. Atsidarymas beveik dešimt centimetrų, netikėtai pajutau norą stangintis. Pasitariau su akušere ir ji paprašė dar palaukti. Kartu su pasikeitusiu noru atsirado ir nerimas, pasimetimas, kvėpavimas visai pasimetė, nes supratau, kad nebežinau, kaip kvėpuoti, senas būdas nebepadeda. Gavau akušerės pritarimą stangintis, tačiau buvau pasimetusi, man tai nauja, jaučiau, kad jėgos apleidžia. Jutau, kad gulėti ant stalo man nepatogu, kvėpavimas nepadeda, ir taip pusantros valandos. Laimė, žinojau, kad mano dukrytė stipri, jai deguonies pakanka, tonai geri ir taip tęsėm bandymus stumti. Jaučiau, kad sąrėmiai man nepadeda stumti, kaip kvėpuoti nežinau ir tada išgirdau žodį „žnyplės“. Gavau lašelių, skatinančių sąrėmių atsinaujinimą. Tuo metu keitėsi pamaina. Pasikeitus pamainai, akušerė paskatino nepasiduoti. Taip ir nusprendžiau padaryti ir dar po kelių stangų išgirdau švelnų savo mažosios balsą.
Uždėta man ant krūtinės ji buvo tokia gyvybinga ir, kaip ir tarėmės, ėmė ieškoti, kur tas pienelio šaltinis. Tai buvo dangiška! Tuomet suvokiau, jog viskas tikra. Į pogimdyvinę palatą nuėjau pati, mane lydėjusi akušerė klausė: „Sunku buvo?” O aš atsakiau, kad gimdyčiau ir vėl, na, tik ne iš karto. Man pasirodė, jog ji pagalvojo, kad aš dėl svetimos kalbos ne visai supratau klausimą ir tuo labiau ne visai teisingai atsakiau. Bet aš žinojau, ką kalbu. Gimdymas gali būti nenuspėjama ir kartu nuostabi patirtis, daug ką galime padaryti patys. Ir tai nieko nekainuoja, tik valios pastangų.
Ir štai po trejų metų aš ir vėl virsme. Tuoj antrą kartą tapsiu mama. Paskambinusi į ligoninę sužinau, jog tą dieną budi akušerė, kuri gali priimti gimdymą vandenyje. Apie jį svajojau visą nėštumą. Džiugiai nusiteikę judame į ligoninę. Sąrėmis veja sąrėmį, šįkart viskas intensyviau. Kartais jaučiu, kaip mažylė pajuda išėjimo link ir tas jausmas dangiškas. Mano pastangos ruošiantis gimdymui, jam vykstant turi akivaizdžių vaisių. Akušerė švelniai prieina pasiteirauti kaip laikausi, pamatuoti kūdikio tonų. Į gimdymo vonią leidžiamas vanduo. Kvėpuoti darosi vis sunkiau. Paprašau vyro, kad palaikytų man kompaniją ir kvėpuotų kartu. Man taip drąsiau ir padeda atgauti kvėpavimą.
Įlipu į vonią. Skamba mano norima muzika, prietema. Akušerė šalia, bet jos tarsi nėra. Lyg mudu su vyru savo vaikelio lauktume dviese. Aš rami, vandenyje sąrėmiai visiškai sulėtėja. Trumpam atsikvepiu, jau nueitas ilgas kelias. Vidinis balsas sako: „Turiu pradėti judėti, kad sugrįžtų gimdymo bangos“. Taip ir atsitinka.
Pamenu, pradėjau lengvai siūbuoti ir, įsitaisiusi keturiomis, atsirėmiau į vonios kraštą. Neilgai trukus vėl atsinaujino sąrėmiai, tik šįkart tokie aptakesni, vanduo darė savo gerą darbą ir sugėrė skausmą. Pajutau tarsi ugnies žiedą, visiems pasisakiau, kad skauda. Akušerė globėjiškai paguodė, o aš pasakiau: „Bet juk taip turi būti“. Visi nusijuokėme ir jau po akimirkos pajutau lengvumą, bet nesupratau, kas įvyko, nes viskas buvo taip staiga, negalėjau patikėti, aš vandenyje dar tik 10 minučių.
Akušerė paragino pasižiūrėti, kaip gražiai atplaukia mano vaikelis. Paėmiau jį iš vandens ir užsidėjau ant krūtinės. Mano stebuklas, iš vandens atplaukęs į vandenį, ir taip šiltai įsitaisęs mūsų glėbyje.
Praėjo beveik treji metai. Po mano širdimi plaka dar viena gyvybė. Šįkart vaikelio lytį pasiliekame paslaptyje. Nuostabus jausmas, tikrai rekomenduoju. Laukti ir nežinoti vaikelio lyties turi daug žavesio. Kad ir kas bebūtų, svarbiausia, sveikas. O tas saldumo jausmas pamatyti vaikučio lytį tik užgimus, vertas tos laukimo nežinios. Šis virsmas man patvirtina, kad vaikelis irgi turi savo planą, kokiomis sąlygomis nori užgimti. Vidinis jausmas sako, kad mes jau pasiruošę gimdymui, bet jis vis neįsibėgėja. Šįkart paruošiamieji sąrėmiai verčia būti budriai visą mėnesį prieš gimdymą.
Vis galvoju, ką mažylis nori, kad dėl jo padaryčiau. Prausynas surengiau, visi paruošiamieji darbai padaryti, kad jis ateitų į jaukius namus. Gimdymo planas parašytas ir saugiai laukia vykimo į ligoninę. Bet mane kažkas neramina. Pasiimu gimdymo planą ir jį perrašau, pakeisdama pavadinimą į „Gimdymo prašymas“. Aš labiau prašau, nei planuoju, juk net neįsivaizduoju, kaip viskas bus šįkart. Perrašau mūsų norus, susijusius su gimdymu ir laiku po jo. Pajaučiu, kad dabar jis tiksliai atitinka mus. Po poros valandų vėl sąrėmiai, širdy laimė, nuojauta, jog šįkart jie ne paruošiamieji. Gimtadienio džiugesio nuotaikos, nes tai diena, kai susitiksiu su vaikeliu. Paskambinu vyrui, paprašau, kad pasirūpintų, kas pasaugos namuose likusius vaikus. Jaudulys jo balse žavi, o aš tokia rami, užtikrinta. Darau savo darbą – užėjus sąrėmiui kvėpuoju, palinguoju, paleidžiu visas mintis, kaip ir atleidžiu visus raumenis. Kad vaikeliui daugiau vietos būtų. Vis gurkšnoju vandenį. Svajoju, jog ir šįkart vaikelis atplauktų pas mane.
Atvykstame į gimdymo namus. Pasisakome, kad atvykome į gimtadienį. Akušerė keistai susižiūri su gydytoja. Tačiau manęs tai nepaveikia, aš jaučiu kad vaikelis jau pakeliui. Esu laiminga ir šypsausi. Mane greitai ir švelniai apžiūri akušerė. Žinia, jog atsidarymas 5 centimetrai, smagi. Keliaujam tiesiai į gimdymo palatą su vonia. Ten įsijaukinam aplinką – įsijungiam muzikos, kartais vyras man po nosimi pakiša aromaterapinių aliejų. Jie padeda. Viskas tikrai staigiai intensyvėja ir man atrodo, jog tai darosi nepakeliama. Laikausi savo darbo – kvėpuoju, viską atpalaiduoju taip greitai, kaip įsitempia, judu. Šįkart esu labai sąmoninga.
Ateina akušerė, pajaučiu, jog noriu, kad žinotų mūsų gimdymo prašymą. Paprašau, jei galės, kad paskaitytų ir neilgai trukus ji grįžta su gydytoja. Galvoju, kas dabar bus, o jos pasidžiaugia – dar nematė taip gražiai parašyto prašymo. Tarp sąrėmių aptariame kelias detales ir kaip darni komanda kiekvienas tęsiame savo darbus. Moterys išeina, o aš pakimbu vyrui ant kaklo – tai man padeda maksimaliai atpalaiduoti gimdos raumenis, kojas. Viskas labai intensyvu. 11 valanda vakaro. Galvoju, kad tikriausiai jau tik kitą dieną susitiksim su mažyliu. Tikiuosi, aš tai ištversiu. Darau, ką turiu daryti. Vis gurkšnoju vandenį. Nueinu po dušu ir pajaučiu didelę įtampą tarpvietėje, vyras kaip mat išeina apie tai informuoti likusias mūsų komandos nares.
Pradedame į vonią leisti vandenį. Tekantis vandens garsas atpalaiduoja ir užgožia barškančių instrumentų garsą. Rymau ant vyro kaklo, sąrėmiai persipina su noru stangintis. Tik staiga pajuntu, kad vaikelis čia pat. Gal dėl atsipalaidavimo, kurį visą laiką propagavau, ar dėl geriamo vandens, jaučiuosi kaip minkšta kempinė. Taip stovint šalia besiruošiančių moterų, klausant bėgančio lyg krioklys vandens, pajuntu, kaip užgimsta vaikelio galvutė. Pasakau apie tai gydytojai ir akušerei. Manęs paprašo prisėsti ant gimdymo lovos. Pozicija nepatogi, tačiau suprantu, kad turiu būti lanksti – vaikelis jau čia pat. Stangų nejaučiu. Netrukus be didelių mano pastangų vaikelis tiesiog iš manęs išsliuogia.
Akušerė paima mano rankas ir mudvi perkeliame vaikutį man ant krūtinės. Vaikelis gimsta po pusvalandžio nuo tos akimirkos, kai sudvejoju, ar tai ištversiu. Ir taip greitai, kad niekas nespėja pamatyti jo lyties. Nutariame dar truputį palaukti. Laikau vaikelį apglėbusi rankomis ir netrukus apčiuopiu, kad tai… berniukas! Sūnus ir dviejų nuostabių mergaičių brolis.
Drauge su vyru dalinamės džiaugsmu, o sūnelis nenustoja manęs stebinęs – pajuntu, kaip susiradęs spenelį, ima žįsti. Tai bent savarankiškumas! Aš didžiuojuosi sūneliu ir savimi, mumis visais. Matau, kaip virkštelė visiškai nupulsuoja, man ramu. Po dviejų valandų apsikabinimo sūnelį aprengia ir keliaujame į pogimdyvinę palatą. Jokūbas ramus, saugus, dangiškas.
