Gintarė, 29m. Gimdymo istorija

Nėštumas buvo lauktas, planuotas ir ganėtinai sklandus, tik mane iki pat gimdymo pykino. Pykinimas nepraėjo nei sulaukus 12, nei 20 savaičių. Pamenu, tada kažkas labai šmaikščiai pajuokavo, kad 40 savaitę tai jau tikrai praeis. Bet ir tai nebuvo tiesa, nes mažylis niekur neskubėjo… Likus savaitei iki termino dienos, nėštumą prižiūrinti gydytoja informavo, kad gimdos kaklelis suminkštėjęs, sutrumpėjęs ir kokį centimetrą praviras. Stebėjosi, jog nejaučiu paruošiamųjų sąrėmių, sakė, kad jie tikrai vyksta, gal tik mano skausmo slenkstis žemas. Labai džiaugiausi, maniau, jau greitai pamatysiu savo pilvelio gyventoją, o greičiausiai dar ir lengvas susitikimas laukia, juk net nejaučiu tų paruošiamųjų sąrėmių! Ėmiau intensyviai svajoti, kaip atsibusiu ryte, o sąrėmiai jau bus įsibėgėję. Didžiąją dalį jų pramiegosiu ir beliks tik suspėti į ligoninę. O ten tik op ir pagimdysiu… Taip svajojant atėjo ir praėjo termino diena, o aš vis laukiau ir laukiau, atidžiai ir susikaupusi klausiausi savo kūno, sekiau kiekvieną jausmelį pilve – o gal tas pagurguliavimas jau sąrėmis?

Deja, suėjus savaitei po termino, gavau siuntimą į ligoninę „nėštumo užbaigimui“ (keistai nuskambėjo toks žodžių junginys, juk nėštumas baigiasi gimdymu). Kitą dieną pasirodžiau ligoninėje. Ten sužinojau, kad gimdos kaklelis kietas ir ilgas, visiškai nepasiruošęs. Pasak apžiūrėjusios gydytojos, tai, kad mano ginekologė sakė visiškai priešingai, galėjo būti tik jos interpretacijos klausimas (?). Svajonė apie lengvą ir greitą gimdymą po truputėlį bliuško. Namo nebeišleido, paguldė. Jaučiausi pasimetusi, nes, rodos, niekas neturėjo laiko man papasakoti, kas vyksta, kas dabar bus, koks veiksmų planas? Sėdėjau palatoje ant lovos ir laukiau. Kartu į ligoninę atsigulė ir vyras. Esu be galo laiminga, kad gavome individualią palatą. Buvau neteisingai girdėjusi, kad vyrams ligoninėje leidžiama pasilikti tik po gimdymo, todėl labai išgyvenau sužinojusi, kad į ligoninę teks gultis anksčiau. Vos tramdžiau ašaras, labai nenorėjau ten pasilikti viena.

Net sunku nusakyti, koks svarbus tuo metu buvo vyro palaikymas ir net fizinis buvimas šalia. Galiausiai gydytojai nusprendė, kad galime laukti iki kito ryto, o tada jau teks imtis veiksmų, nes placenta perbrendusi, pasak jų, vaikeliui metas gimti. Vis dar tikėjau, kad iki to kito ryto gimdymas gali įvykti natūraliai. Kalbėjausi su mažyliu, prašiau ateiti pas mus, pasakojau, kad bus daug skanaus pienelio. Gal mažylis manimi patikėjo? Apie ketvirtą ryto atsibudau nuo sąrėmių. Nedidelių, tačiau jau tikrai sąrėmių! Deja, jie pasirodė nepakankamai efektyvūs. Vis tiek teko gerti vaistus su prostaglandinais – skatinamaisiais, kurie padėjo pasiruošti gimdos kakleliui. Mano pajautimu, sąrėmiai stiprėjo ir į vakarą buvo jau visai ne juokai. Aš stiebiausi ant pirštų galų, o akušerės „ramino“, kad čia dar tik „sąrėmiukai“.

Taip ir „sąrėmiavau“ iki kito ryto, kol atsivėrė 4 centimetrai ir apie 9 val. gavau taip lauktą leidimą keliauti į gimdyklą. Gimdykloje leido kiek „pašokinėti“ ant kamuolio, o vėliau paguldė su oksitocino lašeline ir diržais ant pilvo (diržai prilaiko sensorius, matuojančius sąrėmių stiprumą ir vaikelio širdelės tonus). Išvargusi, po daugiau nei paros sąrėmių, o gal dėl skatinimo ir gulimos padėties, kai sąrėmių metu jau negirdėjau vyro raginimų kvėpuoti, neištvėriau ir paprašiau epidurinio nuskausminimo. Po jo viskas vyko greitai. Gydytoja patikrino – 8 cm, valio, liko nedaug. Pamenu, kaip žiūrėjau į laikrodį ir kažkodėl skaičiavau, kad po kokių 2 val. rankose laikysiu savo vaikelį. Bet 2 valandų laukti nebeteko – mažylis atėjo daug greičiau.

Toliau viską pamenu lyg per miglą. Vyras, stebėdamas monitorių, pasakė, kažką panašaus į „tie kiti skaičiukai sąrėmių metu tai mažėja“. Atėjo akušerė, po to gydytoja, visi stebėjo ekraną. Tada išgirdau, kad vyksime į operacinę. Drebančiomis rankomis kažkur pasirašiau, kažkas mane perrengė (gimdykloje galima būti su savo rūbais, o operacinėje – ne), išdažė žaliai, perkėlė ant važiuojančios lovos. Pamenu, kaip toje sumaištyje tiesiog paklausiau akušerės, ar viskas bus gerai, o ji tik nusijuokė: „Tai žinoma“ (na, žinoma, jiems tai – kasdienybė). Cezario pjūvio operacija šiais laikais vyksta kiek kitaip nei prieš 10 metų (na gal tik iš mamos perspektyvos). Operacija vyko su vietine nejautra, tad buvau sąmoninga. Mačiau tik pilvą dengiančią širmą, bet girdėjau pirmąjį savo vaikelio verksmą, jaučiau, kaip rieda ašara, o mintyse atsidusau, kad štai jau ir viskas. Kažkodėl pagalvojau, kad nieko geriau jau nebepadarysiu, gal su ta mintimi ir paleidau visą įsivaizdavimą, kaip turėjo vykti mano gimdymas, likau čia ir dabar.

Štai taip 13 val. 16 min. gimė mūsų sveikas ir visiškai puikus berniukas. Netrukus mano mažylį pridėjo man prie krūtinės. Negalėjau jo apglėbti rankomis, tik jausti ir žiūrėti. Po to jį išnešė pas pooperacinėje palatoje laukusį vyrą (Lietuvoje į operacinę vyrų neįleidžia, jie laukia šalia esančioje patalpoje, bet vyras sakė, kad iš ten viską girdėjo). Netrukus ten atvežė ir mane. Naujai „iškeptas“ tėtis laikė mūsų mažylį glėbyje, žiūrėjo jam į akis ir kaip užhipnotizuotas lingavo pirmyn ir atgal (nors jis tvirtina to nedaręs!). Vaikelis tuojau buvo pridėtas prie manęs žindymui (pridėtas, nes dėl didelio drebulio pati dar negalėjau suvaldyti rankų). Mažylis tik om ir iš karto gražiausiai žindo. Šiek tiek net pasijuokėme, kad skaitė knygas ir mokėsi kartu su mama. Buvo keista, kad tas pirmasis žindymas pasirodė visai nekeistas, lyg būtume tai darę jau šimtus metų.

Štai taip, visai ne greitai, visai ne sklandžiai ir visai ne natūraliai gimė mūsų vaikelis (o visa tai įvyko taip, kaip įvyko, dėl užsiveržusios virkštelės).

Gimdymas, kaip ir gyvenimas – ne vadovėlis. Jis gali būti visoks ir visokį mes jį galime ir turime priimti. Po Cezario pjūvio operacijos, kaip ir po bet kokio gimdymo, gali apimti visa puokštė jausmų. Normalu liūdėti, normalu jaustis kalta, bet normalu ir nesijausti. Aš nepatyriau pogimdyvinės depresijos, bet patyriau pirmųjų dienų euforiją. Gal dėl to, kaip tai pateikė gydytoja, bet buvau dėkinga ir jaučiau palengvėjimą, kad mano vaikelis buvo laiku išgelbėtas, gimė sveikas ir viskas nesibaigė blogiau. Apskritai motinystėje nuo pat pradžių jaučiausi ir jaučiuosi gerai. Mano asmeniniu pajautimu, daug didesnę įtaką nei gimdymas tam daro palaikymas iš artimiausios aplinkos, ypač vyro. Noriu palinkėti visoms mamoms sklandaus ir lengvo gimdymo! Bet taip pat ir padrąsinti, kad, nepaisant to, koks jis bus, motinystė, žindymo kelionė ir jūsų ryšys su vaikeliu vis tiek gali būti patys gražiausi patyrimai.

Dalintis:

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email

Skaityti:

Blogas

Tempas motinystėje

Stebėdami gamtoje vykstančius procesus, matome, kaip aušta rytas, kaip lėtai pateka saulė, tuomet ją dengia debesys, vėliau ramiai sklaidosi, ima

Skaityti