Rugsėjo gale, po 2 parų skatinimo ir 17 val. skaudžių sąrėmių bei epidūro, gimė mano pirmagimė. Ji iškart godžiai žindė, seselės gyrė, kad, oho, kokia stipri ir taip stipriai traukia pienelį. Kol buvom ligoninėje, keletą kartų prašiau parodyti, kaip taisyklingai įduoti krūtį, tačiau grįžus namo prasidėjo kančios. Speneliai jau trečią dieną buvo skaudūs, dešinysis kraujavo. Aš užsispyrusi nesigriebiau nei antspenių, nei jokių buteliukų, žindžiau per sukąstus dantis, kol nebeiškenčiau ir susiradau žindymo konsultantę.
Vaizdo skambučio metu sutvarkėme mano žindymo techniką ir, atrodo, viskas jau buvo gerai. Kairysis spenelis apgijo, bet vis dar nežmoniškai skaudėjo dešinįjį. Po 2 savaičių tam speneliui nustatė pienligę. Abi su dukryte gydėmės 3 savaites.
Skausmas dešiniame spenelyje taip ir nedingo. Pradėjo netgi skaudėti visą krūtį, net ir nežindymo metu. Ir tik tą vieną dešiniąją. Su žindymo specialiste manėme, gal tai Reino sindromas. Atsisakiau kofeino ir kitų malonumų. Skausmas nedingo. Visą parą badė ir draskė krūtį iš vidaus, nejutau jokio malonumo žindyti, man tai buvo kančia, o kaip tyčia maniškė buvo tikra „papinukė“. Ėjau pas daktarus, ieškojom priežasties. Jokių darinių ar cistų nerado. Reino sindromas buvo atmestas. Galiausiai pasakė, kad gal siauri tos krūties pieno latakai, dėl to man ją ir skauda. Taip bėgo dienos, savaitės, mėnesiai su skausmu ir nemeile žindymui, kol vieną rytą pabudus supratau, kad nebeskauda krūties. Skausmas tiesiog dingo. 2,5 mėnesio žindžiau su ašaromis, su nemeile, su pykčiu, be jokių čiulptukų, buteliukų – kovojau.
O dabar jau eina penktas žindymo mėnuo ir tai yra nuostabus dalykas. Pagaliau aš juo mėgaujuosi. Net ir tie 3 baisūs mėnesiai skausmo pasimiršo. Tad visoms pirmakartėms linkiu daug stiprybės ir nepalūžti. Jeigu iškentėjau aš, ta, kuri visai netoleruoja skausmo, iškentėsit ir jūs. Žindymas yra jėga.
