Gimties istorija. Rūta ir Vitoldas


Mano nėštumas manyje liko kaip poezija. Tik keli žodžiai, vaizdai, nesibaigiančios vidinės erdvės, kuriančios išorines. Ir galybė jausmo. Tai praeitas etapas, į kurį nebereikia grįžti. Mes su vaikeliu atlikome didžiulį darbą. Keliavome abu per savo gimties virsmus. Aš mokiausi nurimti, sustoti, dar labiau sustoti, įsiklausyti į save taip giliai, kai supranti, kad ir tai dar ne paskutinis sluoksnis. Tirpdyti sluoksnį po sluoksnio ir išgirsti tik save, savo Sielą. Ši kelionė dar tęsis ilgai ilgai.

Iš pradžių su mažyliu susitikdavome vidiniuose vaizduose, kosmose, kūrėme šviesą, saugojome vienas kitą. Tai vyko dieviškojoje erdvėje. Po truputį pradėjau jausti, kaip vis labiau ir labiau įsižeminu, viskas tankėja ir vaikelis įsikuria, lyg nusėda mano gimdoje. Jis jau buvo ten, įsitvirtinęs. Prasidėjo mūsų jungtis su Žeme. Pamenu, kaip tąkart ėjau gamtos takais ir kviečiau miško, žemės, vandens, oro, ugnies dvasias ir stichijas palaiminti Tave, mano vaikeli. Tai buvo vienas iš mūsų gimties ritualų. Šis ir kiti atėję ritualai buvo lyg žingsneliai, pakopos, kurios mus vedė prie gimties slenksčio peržengimo. Mes šokome gimties šokį apsijungime su moterų ratu – seserimis. Atsisveikinome su esamais namais, paleidome juos, nes žinojau, kad gimus vaikeliui jie daugiau niekada nebebus tokie, kokie buvo iki tol. Sudėjome vaikelio daiktus taip, lyg viską būtume paruošę mūsų šeimoje ypatingai laukiamam žmogui ir sakytume: „Mes tavęs taip laukėme, čia viskas paruošta tau, užeiki, tai dabar ir tavo namai“. Piešiau gimties labirintą, atlikau prausynas ir vis paleidinėjau, paleidinėjau ir paleidinėjau tai, kas sena ir nebereikalinga. „Atleisti ir paleisti“ – kaip mantrą kartojau vienoje iš knygų perskaitytą formulę.

Vieną dieną supratau, jog gimdymas gali būti toks greitas ir buitiškas, jog nebus kada įsijungti pasiruošto muzikos rinkinio, gal net išsiūbuoti, apsijungti su žeme ir dangumi ir padaryti dar ką nors, su kuo man siejosi gimimo laikas. Supratau, kad viską, ko noriu, turiu pasidaryti iki gimdymo. Tik taip galėsiu patirti, išgyventi gimties pilnatvę, neliks nepadaryta kažkas, kas man ypatingai svarbu.

Maždaug nėštumo viduryje išėjau iš darbų ir nuo to laiko viskas buvo pasinėrę į ramybę, įsižeminimą, priėmimą to, kas vyksta, ką svarbu padaryti, paleidimą to, ką reikia paleisti. Tiesiog plaukiau šioje būsenoje gimties virsmo upe ir atidžiai stebėjau, kas užgimsta ir kas numiršta.

Mano mylimas vyras. Mokiausi jį priimti, įsileisti į save giliau. Mokiausi pažinti save, mokiausi padėti jam pažinti mane. Tai buvo vienas iš uždavinių, vienas iš mūsų gimties virsmo laiptelių. Žengėme ant šio laiptelio sąmoningai, nuoširdžiai, atvirai ir su meilės pilnu vienas kito priėmimu. Tai buvo gimties ir mūsų santykių pakilimo pakopa. Rodos, vyro įsileidimas į save buvo paskutinis žingsnis, kurį žengiau ir tą naktį gimė mūsų vaikelis.

Vaikelis – taip mes vadinome mažylį augantį mano pilvelyje. Nežinojome, kas ten – mergaitė ar berniukas. Nors mano vaizduotėje visuomet pasirodydavo mergaitė. Protu palaikydavau erdvės ir berniukui. Ir tik paskutinę savaitę prieš gimimą visa savimi pajutau ir priėmiau vienodai, kad manyje esantis vaikelis gali būti tiek mergaitė, tiek berniukas. Iki tol dainuotose dainose žodžiai apie berniukus manyje suskambo taip pat jautriai kaip ir apie mergaites.

Dar pamenu tą vakarą, kai tyliai sakiau sau ir vaikeliui, jog viskas jau suruošta, klausiau, gal dar yra kažkas, dėl ko jis dar nepasiruošęs gimti. Man suskambo vaikelio baimė gimties proceso ir atėjimo į tai, kas yra už gimdos. Ak, kiek meilės, šviesos, švelnumo ir motiniškos globos aš jam siunčiau vaizdais, mintimis, žodžiais, prisilietimu. Tai buvo dar vienas mūsų gimties virsmo žingsnis. Tuomet dar aiškiau suvokiau, jog gimties virsme dalyvauju ne tik aš, bet ir vaikelis, kuris keliauja per savo uždavinius.

Tą vakarą dar kartą paleidau save ir buitį. Jau buvau įpratusi palaikyti tvarką, nes juk bet kada gali tekti išvažiuoti, o tąkart leidau sau neplauti galvos, neskusti kojų, nevalyti kriauklės ir nesiurbti grindų. Pasikartojau, ko norėčiau per savo gimdymą ir nuėjau miegoti. Užmigau šviesiame, švelniame vyro glėbyje. Pabudau nuo bėgančių vandenų. Tai buvo trečias nėštumas, o vandenys pirmą kartą nubėgo savaime. Ir tai buvo vienas iš dalykų, kurio norėjau. Ramiai kėliausi iš lovos, ramiai ėjau praustis ir džiaugiausi tuo, kas vyksta. Kalbėjau su vaikeliu, kaip gera, džiugu, kad jis jau gimsta, jau greitai glausiu jį prie krūtinės, glostysim ir myluosim. Sąrėmiai prasidėjo iškart, supratau, kad jie jau gana dažni, kartojosi maždaug kas tris minutes. Bangas ramiai iškvėpuodavau, galvojau apie paleidimą. Nusiprausiau, išsiploviau galvą, įsivėriau auskarus, užsidėjau apyrankę. Dariau tik tai, kas man buvo tą akimirką svarbu, o pasipuošti man buvo svarbu. Tada apsirengiau, apkabinau, atsisveikinau su namuose liekančiais vaikais ir nuėjau į automobilį. Nuo vandenų nubėgimo buvo praėjusi maždaug valanda. Įsėdusi į automobilį iškart pajaučiau, kad padėtis nėra lengva. Neišvengiamos sniego duobės dar labiau suintensyvino sąrėmius. Iki gimdymo namų visai nedaug – maždaug 15 minučių kelio.

Mano ramybė išsikratė kažkur tarp gatvėje susispaudusių sniego duobių, kūnas įsitempė bandydamas išbūti tokioje padėtyje, kurioje pavyktų švelniau prabūti sąrėmius. Prieš kelionės pabaigą pastebėjau, kad bangos ateina beveik kas minutę, o kai jau reikėjo lipti iš automobilio, pasijautė ir artėjančios stangos sumišusios su noru tuštintis. Pradėjau nebesuprasti, kas tiksliai manyje vyksta, kaip turėčiau tai valdyti, nes paleidimas, kuriam tiek treniravausi, tuo metu visai netiko. Turėjau judėti, pasiekti savo akušerę ir gimdyklą. Tarp automobilio ir gimdyklos sąrėmių metu jau šaukiau apie tai, kaip norisi stumti, o man vis sakė, kad dar nestumk, negali čia gimdyti. Tai buvo kaip tik tas išgyvenimas, kurį patyriau antrojo gimdymo metu. Tąkart sakė, jog dar nestumčiau, laikyčiau, nes kaklelis dar per mažai atsivėręs. Bandžiau tai daryti, bet greitai atėjo mintis, jog tai yra visiška nesąmonė – neleisti vaikui gimti, kai jis jau gimsta. Šįkart priežastis buvo rimtesnė. Turėjau judėti, pasiekti gimdyklą.

Sąrėmius ir sulaikymą buvo lengviausia prabūti garsiai dejuojant, gal net labiau šaukiau. Kažkas dar sakė, jog trečiakartė, o taip šaukiu. Dariau tai, kas man buvo tuo metu lengviau. Galiausiai gimdykloje pasirodė mano akušerė ir išgirdau jos tvirtą švelnumą ir žodžius: ne stumk, o prakvėpuok. Šie žodžiai man atėjo kaip išrišimas, kaip magiška žinia, ką reikia daryti. Pagaliau pajutau į kurią vietą ir kaip kvėpuoti, vėl grįžo ramybė. Tik per visą chaosą ir greitį pamiršau apie išsvajotą pokalbį su vaikeliu, kuomet jis keliaus gimdymo keliais… Nusiteikiau, jog dabar galėsiu ieškoti sau patogios gimdymo pozos. Tai buvo dar vienas iš mano norėtų dalykų. O man pasakė gulti ant nugaros ir kažkaip kažkur padėti kojas. Ant nugaros? Juk tai ta pozą, apie kurią visi rašo kaip nepalankiausią gimdymo pozą. Kodėl ant nugaros? Ar negaliu paieškoti kitos, man patogios? Pabandykime taip, jeigu netiks, pakeisim – pasakė akušerė. Pasitikėjau ja, o ir pagaliau ramiai gulėti pasirodė visai patogu. Viskas paruošta, galiu stumti. Jau? Pati nustebau tuo, kad jau. Šalia buvo vyras, kuris priminė kvėpuoti, akušerė priminė kalbėti su vaikeliu, jausti, kaip jis juda gimimo taku. Pagaliau grįžau į save, į tai, kam tiek ruošiausi ir treniravausi. Aš mačiau, girdėjau, jaučiau. Štai tokio gimdymo aš ir norėjau. Po 1 valandos ir 45 minučių nuo vandenų nutekėjimo, gimė berniukas. Vos tik jį pamačiau,  sušukau, kad tai – Patrikas. Po paros galutinai priėmiau, kad manyje augo ir gimė berniukas, užliejo tokia stipri meilė šiam vaikui, kokios dar niekada nebuvau jautusi.

Nėštumas manyje liko kaip graži kelionė. Su savo pamokomis, uždaviniais, kuriuos jaučiuosi praėjusi. Žingsnis po žingsnio. Jaučiausi taip, lyg šis nėštumas ir gimdymas mane vedė į naująją manęs versiją. Ar čia baigiasi mano istorija? Dar ne.

Ruošiausi gimdymui plaukdama ramybėje. Labiausiai ruošiausi išlaikyti šią ramybę ir gimdymo metu, priimdama bet ką, kas gali nutikti. Tačiau tos 25 minutės nuo namų iki gimdyklos mane išmušė iš susikurtų vėžių. Tas šauksmas, vaikelio suspaudimas, negalėjimas nei atsiduoti tam, kas vyko, nei to valdyti, liko skambėti manyje, graužti kaip priekaištas sau, kad ir vėl iki galo gerai nepasirodžiau. Ieškojau paguodos, pateisinimų, norėjau klausti akušerės: „Na, kaip aš pasirodžiau?“. Bet juk gimdymas – tai visai ne pasirodymas ir neturėtų būti svarbu, kaip mane vertina, aptaria ligoninės personalas. Tuomet dėmesys nusikreipė į vaikelį. Juk tai jis šioje situacijoje labiausiai nukentėjo, tai jis patyrė didžiausią stresą, kai pakrikusi stengiausi jį sulaikyti savyje. Mintys ir jausmai sukosi ratu. Stengiausi pasakoti savo gimdymo istoriją, kam tik pasitaikė. Kažkam paklausus, kaip viskas praėjo ar kaip jautiesi, neapsiribodavau bespalviu „viskas gerai“ (juk abu su vaikeliu esame sveiki, sūnelis gimė be jokių rimtesnių komplikacijų), visad pridėdavau tai, kad man greitas gimdymas buvo nemenkas išbandymas, kuris visai nesisiejo su džiugesiu ir manymu, kad greitas gimdymas – tai trumpos kančios. Jeigu būčiau galėjusi rinktis, būčiau pasirinkusi ilgiau ir išjaustai, nei greitai ir su daug streso.

Iškalbėjau, išverkiau, išsiploviau. Priėjau prie priėmimo, pirmiausia, savęs. Sakiau sau, kad dariau tai, ką tuo metu esamomis aplinkybėms galėjau geriausia, valdžiau save tiek, kiek galėjau, nepasileidau į visišką pakrikimą, judėjau, klausiau, kas sakoma, ir gražiai (savo pačios vertinimu) pagimdžiau gimdykloje, šviesoje ir ramybėje. Tuomet priėmiau ir savo vaikelio istoriją: jis atkeliavo su savo gyvenimo uždaviniais ir galbūt jam reikėjo patirti būtent tokį gimimą. Galiausiai, ta ekstremalioji dalis, kuri manyje sukėlė nusivylimo savimi išgyvendinimo pamoką, truko tik dvidešimt penkias minutes.

Vyras klausė, ką dabar daryčiau kitaip. Gal neplaučiau galvos ar kaip kitaip stengčiausi greičiau nuvykti į gimdymo namus? Atsakiau, kad kvėpuočiau. Tik dabar jau iš patirties žinau, kaip ramybėje kvėpuoti per sąrėmių bangas ir kaip ramybėje kvėpuoti, kai vaikelis jau gimsta, bet dar truputį reikia palaukti. Ar bus ketvirta galimybė viskam apsijungti ir pagaliau patirti palaimingą, vientisą nėštumo ir gimdymo kelią? Turbūt tik dangus žino. Bet turbūt žino ir tai, kokie kiti uždaviniai atkeliautų su nauju gimties virsmu. Atleisti ir paleisti.

Dalintis:

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email

Skaityti:

Blogas

Tempas motinystėje

Stebėdami gamtoje vykstančius procesus, matome, kaip aušta rytas, kaip lėtai pateka saulė, tuomet ją dengia debesys, vėliau ramiai sklaidosi, ima

Skaityti