Stebėdami gamtoje vykstančius procesus, matome, kaip aušta rytas, kaip lėtai pateka saulė, tuomet ją dengia debesys, vėliau ramiai sklaidosi, ima niauktis dangus, sustiprėja vėjas, lyja ir vėl stoja ramybė. Gamta cikliška. Žmogus, kuris į ją įsiklauso ir gyvena kartu su ja, intuityviai jaučia, kaip gyventi darnoje su savo kūnu, emocijomis ir psichika.
Nejučia įsikibus į bėgiko vaidmenį, mūsų veiksmai veja vienas kitą, mūsų pačių mintys ima mus varginti, o mes einame paviršiumi, nes kitaip susprogtume. Gyvendami bėgiko rolėje, niekada nepasiekiame gylio. Iš dienos bėgame į vakarą, o laiko lieka vis mažiau. Esame kviečiami bėgti, pirkti, vartoti, norai ir troškimai auga, taip vidinė ramybė išsibalansuoja. Ką tik gimęs vaikelis nebedžiugina, nors, atrodo, jo taip laukėme. Nuovargis ir nuolatinis kažko veikimas mus išvargina, nes kasdien esame stimuliuojami išorės dirgiklių.
Ryte, atmerkę akis, pašokame iš lovos, skubame ruošti šeimai pusryčius, rengiame vaikus į mokyklą ar darželį, tuomet, užstrigę spūstyje, pykstame, kad negalime skubėti, skubame gaminti pietus, dar pakeliui reikia į parduotuvę, o matome, kad nespėjome per skubėjimą persirengti pižamos. Tvarkome namus, nes trupinių likę dar iš vakarykštės dienos, vaikų žaislai mėtosi po visus namus. Atėjus vakarui jaučiame poreikį skubėti ilsėtis, nes, atrodo, per dieną nieko ir nenuveikėme. O ir su drauge kalbėjomės prieš šimtą metų… Liūdesys ima gniaužti gerklę, iš vienišumo pasipila ašaros.
Kalbėdama su moterimis girdžiu, kad vaikystėje mes buvome mokomos nuolat kažką veikti, tokiu būdu gaudavome įvertinimą, pagyrimą, kad esame vertos. Tapusios mamomis, kitaip elgtis sau neleidžiame, nes prapultume iš šio gyvenimo, lyg neegzistuotume, nes už vaikų auginimą titulų niekas nedovanoja.
Nejučia patys save apgauname, manydami, kad veiksmas = poilsis, o dažniausiai veiksmas = kitas veiksmas. Protas įpratęs veikti, kai tuo tarpu siela šaukiasi tylos. Kvieskime save į stebėtojo būseną ir pajusime, kaip protas rimsta, tapsime komanda su savimi. Sustojus atsiranda daugiau pojūčių gyvenime, mus užlieja vidinė ramybė, ima džiuginti dalykai, kurių anksčiau nepastebėjome.
Leiskime sau nieko neveikti!!! Neveikimas gali būti stebėjimas, kaip žaidžia vaikas. Kai žiūrime į vaiką, neplanuojame, ką gaminsime pietums, o įsitraukiame į procesą, mokomės būti šiame momente. Šis momentas – vienintelis veiksmas, kuris motinystės kelionėje yra tikras. Kai išmokstame būti momente, ima džiuginti gyvenimas, nes mes jį pradedame jausti, kvėpuoti pilna krūtine, o ne lūkuriuoti ir tikėtis, kad bus kitaip – geriau, patogiau, ramiau.
Kviečiu jus į poilsį – susitikimą su savimi kvėpuojant.
Šis pratimas paprastas ir kartu, jei atliekame kasdien, labai naudingas. Jis gali padėti paleisti susikaupusią įtampą kūne, sumažinti nerimą, stresą, geriau aprūpinti smegenis deguonimi, stimuliuoti parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už ramybę.
Kviečiu patogiai įsitaisyti, galite užsimerkti. Lėtai, skaičiuodami iki 4, įkvėpkite. Įkvepiant pilvas išsipučia. Tada, skaičiuodami iki 6, iškvėpkite. Pilvas susitraukia. Viso pratimo metu stebėkite savo įkvėpimą ir iškvėpimą. Jei ateina minčių, leiskite joms būti, padėkokite ir vėl sugrąžinkite dėmesį prie kvėpavimo. Atlikite pratimą tiek, kiek jam galite skirti laiko. Kartokite jį kasdien, kad kvėpavimas taptų jūsų sulėtėjimo, nusiraminimo įrankiu.
